Sapnuoju, kad esu nėščia ( realiai esu virš 50 m), kažkas nutiko negerai. Girdžiu, kaip gydytoja sako, kad turės čia bėdos su manimi. Klausiu, ar vaikutis sveikas, atsako, kad nežino, visaip gali būti. Svarsto, kur leisti narkozę, nes darys cezario pjūvį, ji nori leisti į akies vyzdį. Apima siaubas, be galo karšta, paguldyta esu su kažokiu šiltu megztiniu, iš kurio išsivelku, girdžiu, kaip sako, kad po narkozės juk kratys šaltis, bet aš vistiek išsineriu iš to megztinio. Šone manęs, girdžiu kažkokio profesoriaus balsą, jis pagaili manęs ir siūlo narkozę leisti į trečią akį, į tarpą tarp antakių.Siaubingai bijau, prašau kažkokio vyro, lyg tai sapne pažįstamo, nepalikti, nenueiti nuo manęs, bijau būti palaidota gyva.